Latvijos komercinė teisė ir standartinės sutarčių sąlygos: naujos rizikos ar naujos galimybės? Balandžio 21, 2010
1.Įžanga
Nuo 2010 metų sausio 1 dienos Latvijos komercinis įstatymas (Komerclikums, KĮ) gali didžiuotis visiškai nauju komercinėms sutartims skirtu skyriumi, kuris sukūrė iliuziją, kad buvo įvesti reikšmingi pasikeitimai. Tokiais atvejais teisininkai turi elgtis kaip burtininkai, kurie teisės
aktuose vartojamą sudėtingų žodžių žaismą išverčia į trumpą bei paprastą
tekstą.
Trumpai tariant, Komercinio įstatymo skyrius „Komercinės sutartys“ (tik
gerai tai ar blogai) neužtikrina, kad būtų sukeltas bent mažiausias
žemės drebėjimas Latvijos verslo teisės karalystėje bei verslo veikloje
tų Latvijos įmonių, kurios savo praktikoje plačiai taiko sudėtingas
standartines sutarčių formas.
Komercinių sutarčių skyrius nenumato jokių svarbių pasikeitimų, kurie pareikalautų, kad įmonės iš esmės pakeistų savo kasdien vykdomas operacijas. Tačiau jeigu į Komercinių sutarčių skyrių pažvelgsime atidžiau, pastebėsime kelias įdomybes bei problemas. Ši apžvalga nėra išsami ir kai kurie straipsniai analizuojami. Bet kokiu atveju naujasis Komercinių sutarčių skyrius turėtų paskatinti bendroves patobulinti naudojamus standartinių sutarčių dėl prekių pirkimo ar pardavimo bei sutarčių dėl paslaugų teikimo tekstus, siekiant juos apsaugoti nuo nenaudingos Komercinių sutarčių skyriaus įtakos. Patobulinusios savo standartinių sąlygų formas, įmonės padidintų ir savo pozicijos stiprumą, nes būtų labai sumažinama rizika, kad tretieji asmenys pareikš ieškinius dėl sąlygų, susijusių su kiekiu, terminais, teismo vieta ir panašiai.
Deja, Komercinių sutarčių skyrius nenurodo, kurios nuostatos yra imperatyvios, o kurių sutartį sudarančios šalys gali atsisakyti. Nuo 2010 m. sausio 1 d. visi B2B (verslo subjektų) santykiai patenka į Komercinių sutarčių skyriaus reglamentavimo sritį, įskaitant ir žemiau aprašytas įdomybes.
2.Komerciniai papročiai
Viena iš Komercinių sutarčių skyriaus įdomybių yra nuoroda į „komercinius papročius“ arba „verslo praktiką“ (KĮ 391 str.). Nauja taisyklė numato, kad sprendžiant ginčus turėtų būti atsižvelgiama inter alia į konkrečios verslo srities papročius, kurie padės nustatyti šalių ketinimus bei veiksmus. Viena vertus, tai leidžia pagrindiniams rinkos žaidėjams (pvz., veikiantiems reklamos, statybų ir kt. srityse) per asociacijas sukurti konkrečią verslo praktiką ir tokiu būdu sudaryti ginčo šalims galimybę daryti nuorodas į šias patvirtintas verslo praktikos taisykles. Kita vertus, komercinių papročių taikymas gali tapti realia grėsme, todėl, jeigu įmanoma, standartinės sutartys turėtų aiškiai numatyti, kad komerciniai papročiai šalių tarpusavio santykiams netaikomi.
3.Tarpininkų rizika
Kita Komercinių sutarčių skyriaus įdomybių yra aiškiai numatyta nuostata, kad tie asmenys, kurie sudarant sandorį atstovavo, turi teisę į atlyginimą, net jei tai nebuvo aptarta (KĮ 395 str.). Tai reiškia, kad tokiuose sandoriuose, kaip, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto sandoriai – nuoma, įgijimas – tarpininkai gali reikalauti atlygio iš abiejų sandorio pusių. Taip pat tai reiškia, kad priėmus trečiojo asmens pagalbą, susijusią su sutarties sudarymu, įskaitant pasiruošimą ir pan., gali atsirasti pareiga susimokėti už paslaugas. Iš tiesų, labai keista, kad net atsitiktinė ar netiesioginė trečiųjų asmenų pagalba gali būti pagrindu reikalauti sumokėti atlyginimą, neatsižvelgiant į tai, ar sandoris buvo sudarytas.
Todėl siekiant riboti šią atsakomybę svarbu susitarti, kas ir kam teikia paslaugas, kokie atlyginimo dydžiai nustatomi ir kada toks atlyginimas turi būti sumokėtas. Pagal ankstesnį teisinį reglamentavimą atlyginimo už paslaugas gavimo rizika teko paslaugų teikėjui, o dabar tai tapo paslaugų gavėjo rizika.
4.Kilnojamojo turto sulaikymo teisė
Komercinių sutarčių skyrius taip pat numato teisę sulaikyti kitos
bendrovės kilnojamąjį turtą (KĮ, 399 str.) Iš tiesų, didesnis teisinis
tikrumas galėtų būti pasiektas numačius priešingą nuostatą – uždraudus
galimybę įgyvendinti sulaikymo teisę tais atvejais, kai siekiama
palengvinti ginčo sprendimą teisme, bei nepalikti šio klausimo spręsti
„kovos dėl valdžios“ būdu, kuris reiškia, kad tas, kuris patiria
didžiausius nuostolius, paprastai atsisakys ginčo.Komercinių sutarčių skyrius nenumato jokių svarbių pasikeitimų, kurie pareikalautų, kad įmonės iš esmės pakeistų savo kasdien vykdomas operacijas. Tačiau jeigu į Komercinių sutarčių skyrių pažvelgsime atidžiau, pastebėsime kelias įdomybes bei problemas. Ši apžvalga nėra išsami ir kai kurie straipsniai analizuojami. Bet kokiu atveju naujasis Komercinių sutarčių skyrius turėtų paskatinti bendroves patobulinti naudojamus standartinių sutarčių dėl prekių pirkimo ar pardavimo bei sutarčių dėl paslaugų teikimo tekstus, siekiant juos apsaugoti nuo nenaudingos Komercinių sutarčių skyriaus įtakos. Patobulinusios savo standartinių sąlygų formas, įmonės padidintų ir savo pozicijos stiprumą, nes būtų labai sumažinama rizika, kad tretieji asmenys pareikš ieškinius dėl sąlygų, susijusių su kiekiu, terminais, teismo vieta ir panašiai.
Deja, Komercinių sutarčių skyrius nenurodo, kurios nuostatos yra imperatyvios, o kurių sutartį sudarančios šalys gali atsisakyti. Nuo 2010 m. sausio 1 d. visi B2B (verslo subjektų) santykiai patenka į Komercinių sutarčių skyriaus reglamentavimo sritį, įskaitant ir žemiau aprašytas įdomybes.
2.Komerciniai papročiai
Viena iš Komercinių sutarčių skyriaus įdomybių yra nuoroda į „komercinius papročius“ arba „verslo praktiką“ (KĮ 391 str.). Nauja taisyklė numato, kad sprendžiant ginčus turėtų būti atsižvelgiama inter alia į konkrečios verslo srities papročius, kurie padės nustatyti šalių ketinimus bei veiksmus. Viena vertus, tai leidžia pagrindiniams rinkos žaidėjams (pvz., veikiantiems reklamos, statybų ir kt. srityse) per asociacijas sukurti konkrečią verslo praktiką ir tokiu būdu sudaryti ginčo šalims galimybę daryti nuorodas į šias patvirtintas verslo praktikos taisykles. Kita vertus, komercinių papročių taikymas gali tapti realia grėsme, todėl, jeigu įmanoma, standartinės sutartys turėtų aiškiai numatyti, kad komerciniai papročiai šalių tarpusavio santykiams netaikomi.
3.Tarpininkų rizika
Kita Komercinių sutarčių skyriaus įdomybių yra aiškiai numatyta nuostata, kad tie asmenys, kurie sudarant sandorį atstovavo, turi teisę į atlyginimą, net jei tai nebuvo aptarta (KĮ 395 str.). Tai reiškia, kad tokiuose sandoriuose, kaip, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto sandoriai – nuoma, įgijimas – tarpininkai gali reikalauti atlygio iš abiejų sandorio pusių. Taip pat tai reiškia, kad priėmus trečiojo asmens pagalbą, susijusią su sutarties sudarymu, įskaitant pasiruošimą ir pan., gali atsirasti pareiga susimokėti už paslaugas. Iš tiesų, labai keista, kad net atsitiktinė ar netiesioginė trečiųjų asmenų pagalba gali būti pagrindu reikalauti sumokėti atlyginimą, neatsižvelgiant į tai, ar sandoris buvo sudarytas.
Todėl siekiant riboti šią atsakomybę svarbu susitarti, kas ir kam teikia paslaugas, kokie atlyginimo dydžiai nustatomi ir kada toks atlyginimas turi būti sumokėtas. Pagal ankstesnį teisinį reglamentavimą atlyginimo už paslaugas gavimo rizika teko paslaugų teikėjui, o dabar tai tapo paslaugų gavėjo rizika.
4.Kilnojamojo turto sulaikymo teisė
Paprasčiausias pavyzdys yra automobilis, kuris yra perduodamas remontuoti paslaugų bendrovei, arba statybų metu perduodami techniniai projektavimo dokumentai (jeigu architektui nesumokama suabejojus darbų kokybe, architektas gali atsisakyti grąžinti projektavimo dokumentus klientui arba statybų bendrovei), ir akivaizdu, kad tokiu atveju klientas arba statybų bendrovė nusileis, atsižvelgus į nuostolius, kurie gali atsirasti, jeigu statybos bus uždelstos.
Ar galėtų IT bendrovė įgyvendinti savo teises sulaikydama programinę įrangą ar klientui sukurtą jos pritaikymą atsisakydama suteikti prieigą prie tos programinės įrangos, kai kyla ginčas, kuriame IT bendrovė turi silpnus argumentus arba neturi pagrįstos pozicijos?
Atrodo, kad patartina standartinėse sutarčių sąlygose numatyti, kad kiekviena iš šalių atsisako teisės įgyvendinti sulaikymo teisę.
5.Ieškinio senatis – 3 metai
Teisė pareikšti ieškinius, kylančius iš komercinių sutarčių, prarandama praėjus 3 metų terminui (KĮ 406 str.) Tai reiškia, kad teismo procesas privalo būti pradėtas per 3 metus (nuo kurio tiksliai momento?) ir nepakanka kitai šaliai pareikšti tik formalią pretenziją.
Visuomet kyla neaiškus klausimas, susijęs su ilgalaikiais projektais arba ilgalaikėmis sutartimis – kada pasibaigia teisė pareikšti ieškinį, jeigu veiksmo arba pažeidimo priežastis atsirado prieš ilgą laiką, tačiau sutarties galiojimas pasibaigė tik šiais metais?
Vėlgi, palyginus su kitais Komercinio įstatymo skyriais, nėra aiškiai nurodyta, ar šalys gali susitarti dėl kitokio senaties termino. Tipinė situacija gali iškilti M&A sandorių kontekste, kai šalys turi išspręsti mokestines rizikas, susijusias su bendrovės įsigijimu. Atsižvelgiant į mokestines rizikas, įmonės pirkėjas paprastai pageidauja nustatyti 4-5 metų senaties terminą. Ką reikėtų daryti tokiu atveju?
Kaip vertinti tokias standartines sutartis, kurios numato trumpesnį negu 3 metų senaties terminą? Ar toks terminas būtų galiojantis?
6.Pirkinys pagal užsakymą – Pirkėjo rizika
Nuo 2010 m. sausio 1 d. tais atvejais, kai sutartis numato pirkėjo teisę užsakyti prekes pagal specifikacijas, pardavėjas turi teisę pats nuspręsti dėl prekių savybių, kai pirkėjas nėra pakankamai tikslus įgyvendindamas šią savo teisę. Be to, pardavėjai turės teisę pareikalauti sumokėti už šias prekes (kai pardavėjas pats parengė specifikacijas, KĮ, 408 str.).
Tais atvejais, kai Civilinis įstatymas (Civillikums) numato principą, kad pardavėjas privalo įrodyti, jog pirkėjas užsakė konkrečias prekes, Komercinių sutarčių skyrius įtvirtina priešingai – jeigu pirkėjas neskuba pateikti prekių aprašymo, tuomet pardavėjas pasiūlys savo idėją dėl pageidaujamų prekių, pavyzdžiui, pateiks prekes, kurios per ilgai užsibuvo pardavėjo sandėlyje.
Kaip apsaugoti pirkėjus nuo nesąžiningų pardavėjų? Ar turėtų būti vengiama pasirašyti bet kokius dokumentus, jeigu nėra sutarta dėl prekių specifikacijų? Kaip išspręsti atvejus, kai ilgalaikės sutartys yra kasdienė verslo veikla arba kai pirkėjas net nežino, kurios prekių specifikacijos yra labiau pageidaujamos arba jam priimtinesnės?
Akivaizdu, kad vėlgi iškils įprastas klausimas – ar gali šalys susitarti dėl šios nuostatos netaikymo jų sutartiniams santykiams?
7.Pranešimas apie nekokybiškas prekes turi būti pateikiamas nedelsiant
Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama metu laiku patikrinti pristatytas prekes. Komercinių sutarčių skyrius apibrėžia pirkėjo pareigą – pirkėjas privalo patikrinti prekes nedelsiant ir pardavėją nedelsiant informuoti apie bet kokius nustatytus trūkumus (KĮ, 411 str.). Iš esmės tai reiškia, kad pirkėjas neturėtų priimti jokių prekių, kol jų detaliai nepatikrino.
Akivaizdu, kad realiame gyvenime daugelis dalykų vyksta kitaip. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų taikomos šios taisyklės, jeigu prekių kiekis nėra patikrinamas ir patvirtinamas jų pristatymo metu. Pavyzdžiui, didelei organizacijai pristatoma įranga, tačiau dalis įrangos laikoma sandėlyje ir jos kokybė lieka nepatikrinta pakankamai ilgą laikotarpį. Pirkėjas turėtų žinoti galimą pardavėjo poziciją. Kai tik pirkėjas pareikš pretenziją dėl nekokybiškų ar kitų prekėms taikomų reikalavimų neatitikimo, pardavėjas turės formalų argumentą, kad pretenzija buvo pareikšta pavėluotai.
Standartinėmis sąlygomis galima išvengti ginčų, todėl verta apsvarstyti, ar sutartyje nustatyti pretenzijų terminai galėtų būti sutrumpinti arba pailginti priklausomai nuo to, kokią poziciją užima konkreti įmonė– pardavėjo arba pirkėjo.
8.Lizingo sutartys tampa išbalansuotomis
Nieko nuostabaus, kad lizingo sutartys užsitarnavo atskiro skirsnio Komercinių sutarčių skyriuje. Šio skirsnio nuostatai, kuri tikriausiai buvo parengta ir nugludinta finansų institucijų, turėtų būti turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys (KĮ, 467 str.). Ji numato: „lizingo davėjas [pvz. lizingo bendrovė] turi teisę nutraukti lizingo sutartį ir pareikalauti grąžinti lizingo objektą, jeigu (...) dėl objektyvių aplinkybių pasikeitusių prievolių įvykdymas tampa pernelyg apsunkinantis.“
Svarbu pažymėti, kad lizingo gavėjas negali nutraukti lizingo sutarties, jeigu dėl pasikeitusių aplinkybių prievolių įvykdymas tampa pernelyg apsukinantis. Atrodo neteisinga, jeigu tik viena iš sutarties šalių turi tokias teises. Atsižvelgiant į tai, teisinio pasaulio akademikai gali turėti esminių argumentų, susijusių su Civilinio įstatymo 1587 straipsniu, numatančiu vieną iš civilinės teisės principų, kad jokie sunkumai negali atleisti šalies nuo įsipareigojimų vykdymo.
9.Santrauka
Bendrovėms, kurios neturi daug patirties dirbant su labai detalizuotomis standartinėmis formomis, siūlytina išplėsti tokias standartines sutartis, kad jos taptų suderinamos su komercinių sutarčių teisiniu reglamentavimu.
Tos bendrovės, kurios aktyviai naudoja standartines formas, turėtų jas peržiūrėti, ir patikrinti sąlygų turinį atsižvelgiant į naująjį Komercinių sutarčių įstatymo reglamentavimą, kad būtų sumažinamos teisinės rizikos bei būtų aiškiai nurodyta, kurios iš bendrų taisyklių netaikomos konkretiems sutartiniams santykiams.
Jei pageidautumėte detalesnės informacijos, prašome kreiptis į advokatą Gints Vilgerts.
